Savaitgalį turėjom labai smagių sve�ių - jauną susituokusią porą. Sėdėjom, alų gurkšnojom, devynias galybes prišnekėjom. Ir žinoma, nuskambėjo auksinė frazė, kuri užvedė diskusiją.

"Aš nesugebė�iau taip gražiai gyventi".

Mūsų sve�iai pasakojo, kaip nori patys pasistatyti namą. Patys - už savo pinigus (be paskolų) ir savo rankom (be samdomų darbininkų pagalbos). Mes už samdymą, nes "su savo rankų darbu" toli nenuvažiuosi. Tiesiog praėjus 10 metų pasižiūri atgal ir matai, kad ir jėgas, ir pinigus, ir laiką sudėjai. Malonumo nebuvo... o va ir jėgų neliko. O ir tikslas kreivas šleivas, nepasiektas, nors ir pusiaukelėj stovi. Kiekvienas žinoma renkasi pats, todėl šia tema per daug nediskutavom. Norit - darykit, kad tik laimingi būtumėt :]

Žmogus yra inertiškas. "Jo charakterį <labai paprasta> pakoreguoti skalpeliu" (R.Maskoliūnas). Žmonės po traumų kaktos srityje tampa agresyvūs, jei yra pažeidžiama atitinkama smegenų dalis. Jokių stebuklų, paprasta anatomija. Bet jei nėra fizinės traumos žmogus nenori keistis. Kūnas visada stengiasi išsaugoti būseną, kurioje yra (fizika žavus mokslas). Tai reiškia, kad iš skurdžios aplinkos ištraukus žmogų ir davus jo suvokimu labai didelę pinigų sumą, jis nežinos, ką su ja veikti. Juk žinom ne vieną istoriją kaip loterijų laimėtojai nusižudo, o atrodo turėtų džiaugtis - gyvenimas prašviesėjo. Jiems per greitai pasikeitė aplinkybės ir jie nebemoka elgtis naujomis sąlygomis. Iš tikrųjų jie su gautais pinigais elgiasi taip, kaip elgdavosi iki šiol. Juk žmonės, kurie neturi pinigų, todėl jų ir neturi, kad išleidžia. Panašiai elgiasi ir žmonėmis, kurie gyvenę prabangoje, staigiai visko neteko. Jie ilgai negali susitaikysi su pasikeitimais ir bando gyventi taip, tarsi niekas nepasikeitė. Taip nėra su visais. Vieni lengviau, kiti sunkiau adaptuojasi. Bet bendra tendencija yra.

Bet kurioje knygoje, kaip pasiekti tikslus, sakoma, kad tikslus reikia nusistatyti tokius, kad jie atrodytų pasiekiami, bet ne per daug artimi. Kaip ir pareigų reikia tokių, jog kiek bijotum ar susitvarkysi, bet ne tokių, kad išvis neįsivaizduoji, kas per atsakomybė. Net Ri�ardas Bransonas sako: "nustok mąstyti ar pavyks, veik".

Su kiekvienu šuoliu gyvenime daug papras�iau yra pasiekti vis daugiau. Kadangi žmogus turi daugiau patirties ir su didesniu "pavojumi" susipažįsta. Ta�iau kaip nustatyti tinkamą žingsnio dydį? Per mažas tikslas atneša nusivylimą, jog nieko nenuveikta. Per didelis - priver�ia jaustis menku, nes tikslas lieka nepasiektas, prie jo net nepriartėta. Bet kuriuo atveju tik nusivylimas ir jokio laimėjimo jausmo.

Vienas iš būdų - susidraugauti su žmonėmis, kurie pasiekė tai, ko norisi arba kurie yra labai arti to, ko norisi. Viena aišku - Niekada, niekada, niekada neverta dažnai būti aplinkoje, kuri nepatinka, kuri yra priešinga toms vertybėms, kurių siekiama. "Suvešės tai, kam skirsime dėmesį" (B.Schafer "Nugalėjoto principai"). Pripratimas tiek prie gero, tiek prie mažo yra blogis, nes jis neskatina nepasitenkinimo jausmo. O tik nepasitenkinimas varo į priekį. Būdami šalia to, ko norim, "pripratinam" save prie aplinkos ir tikslai tampa optiškai mažesni, t.y. lengviau pasiekiami mūsų protui. Tikslas nebeatrodo toks didelis ir gąsdinantis.Tuomet jau nebemąstai, kad taip nesugebėtum, tuomet eini ir pasistatai savo namą taip kaip nori.